Klysta tie, kurie mano, kad laiko negalima sustabdyti. Lažybos gali paneigti tą įsitikinimą, kuri savo dainoje žmonėms transliuoja net Virgilijus Noreika.
Laikas tampa pavaldus žmogui
Kad laikas tarsi sustoja ir visi pasaulio laikrodžio nustoja veikti, o saulė kaip įkalta tebėra tame pačiame taške. Toks jausmas gali apimti pradėjus užsiimti kažkuo, kas žada nevaldomą azartą. Lažybos yra vienas iš tų dalykų, kuriam nepavaldus laikas, nes į jas įsitraukus apima jausmas, kad laikas jau yra suvaldytas.
Galima nebūti dideliu sporto fanatiku, krepšinio fanu, net nežinoti geriausiųjų pavardžių. Lažybos nuo to atrodys tik dar smagesnės. Juk nežinios, netikėtumo jausmas visus žmones per amžius masino. Ko laukti, kai nežinai ko lauki? Ar būtent tokios yra lažybos?
Lažybos neverčia nieko laukti net ir tuomet, kai dar nežinomas rezultatas. Stebint krepšinio, futbolo ar šunų lenktynes galima pasijusti taip, tarsi realiai ten būtų dalyvaujama. Šita siurrealistinė tikrovė ir yra tai, kas taip masina daugelį žmonių užsukti į sporto barą. Čia atėjus iš tikrųjų nesinori taip greitai išeiti. Ir tai yra visiškai normalus pojūtis.
Randama kažkas, net jei neieškoma
Lažybos sujungia kelis skirtingus pasaulis, tad net daugelis paniurėlių jaučiasi tarsi nusikėlę kažkur, kur dar nebuvo. Taip nutinka net ir tuomet, kai žmonės mano, jog nėra apdovanoti gera vaizduote. Sporto bare galima pasijusti apdovanotam, net ir tais atvejais, kai nepavyksta laimėti. Ir nieko čia keisti. Žmonės tiesiog jaučiasi gerai praleidę laiką. Argi svarbu, kur bus išleisti 10 ar visas 100 eurų, jei rezultatas iš esmės yra tas pats – gera nuotaika.
Sunki likti tokiam pačiam liūdnam, prislėgtam, kai kiti fanatiškai džiūgauja laukdami rezultatų ar kartu tardamiesi dėl statymų. Atrodo, kad aplink tik visiškai savi žmonės, kurie turi tas pačias problemas, silpnybes. Sporto bare greitai pasijuntama savu, nesinori grįžti į namus, į tikrovę kuri tuo metu gali atrodyti slegianti. Čia nėra smerktina būsena. Galima apie tai pasipasakoti net vietoje sutiktiems lažybų mėgėjams, čia niekas iš to nesijuoks. Žmonės bent akimirkai pasijunta tarsi kaip toje patarlėje – vilkintys tuos pačius marškinius, svetimi rūpesčiai tampa artimi, suprantami, norisi patarti, užplūsta bendrumo jausmas. Visiškai nebūtina laikytis įsitvėrus savo uždarumo, galima bent kuriam laikui pasijusti tikrų draugų kompanijoje ar tiesiog gero psichologo kabinete. Visi šie dalykai įmanomi, nes tai geba padaryti lažybos.